KAI SAULĖS DUKRYTĖS NULEIDŽIA GALVAS

Pavasarį vaikai pasėję saulėgrąžas stebėjo, kaip jos kasdien stiebėsi į viršų. Vasaros pabaigoje saulėgrąžos pradžiugo visus geltonais žiedais, kurie gręžėsi į saulę. Rudenį, kai jos sunoko, vaikai jas stebėjo ir tyrinėjo: lapai tapo šiurkštūs, stiebai – kieti, o žiedai apsunkę nuo sėklų nulenkė galvas.

Kiekvienas prisilietimas, stebėjimas ir klausimas buvo mažas atradimas, padedantis geriau suprasti gamtos pokyčius. Tyrinėdami sėklas, vaikai sužinojo, kad kiekvienoje jų slypi naujas gyvenimas. Visi jautė, kad atėjo metas atsisveikinti su saulėgrąžomis – saulės dukrytėmis.

Jos stovėjo tyliai, pasvirusios, lyg pavargusios. Bet prieš atsisveikinant visi vaikai jas įamžino piešiniuose, kuriuose išsaugota vasaros šviesa ir šiluma. Kviečiame visus aplankyti parodą ir pasidžiaugti vaikų kūryba – jų akimis pamatyta gamta kalba širdžiai ir primena, kad šviesa niekada neišnyksta.

Kiekvienas kūrinys – tai mažas saulės spindulys, gimęs iš vaikų smalsumo, stebėjimo ir kūrybiškumo.