Šį kartą ne po žaliąsias lankeles, o aukštai aukštai – debesyse. Juk balti debesėliai atrodo tokie purūs ir švelnūs: „kaip avytės vilna“, „kaip cukraus vata“, „kaip šviežiai prisnigęs sniegas“, „kaip minkšta balta servetėlė“, – vardijo „ Zuikių” grupę lankantys vaikai.
Jie siuntė debesėliams linkėjimus, laukdami, kada šie ištįs, susilies su kitu debesiu, atplauks arčiau, ar nutols… Gamtos stebėjimas vaikams mažina nerimą, padeda atsipalaiduoti, lavina vaizduotę, nes vienam debesėlis buvo panašus į „slibiną“, kitam – į „katiną“, dar kitam – į „banginį“… (auklėtoja Virginija).